Cigunas
Į pradžią Cigunas Taiči Karate Seitai

SISTEMOS
Dao
„Dao - išsakytas žodžiais, nebūtų Dao. Ištartas vardas nebūtų begalinis vardas. Nebuvimas yra dangaus ir žemės pradžių pradžia, buvimas - visko esamo ištakos. Taigi nebuvime įžvelgiamos mįslingos Dao gelmės, o buvime - jo kontūrai. Ir nebuvimas, ir buvimas, - abu jie kilę iš to paties, bet jų vardai skirtingi; abu vadinami slėpiningais. Iš slėpiningų jie patys slapčiausi - vartai į visas gelmes“.
Dao - visada paslaptis, neatskleidžiama ir amžina.
Filosofinio daosizmo pradininku ir pagrindiniu idealogu laikomas legendinis kinų mąstytojas Laozi (Senasis Mokytojas). Galbūt Lao (senis) vardas slepia visai kitą istorinę asmenybę nei manoma, kadangi senio sąvoka Senovės Kinijoje asocijuojasi su išminčiaus figūra ir žmogaus būties bei profesinių paslapčių pažinimu. Žinios apie Laozi asmenybę yra labai prieštaringos. Istorinių dokumentų, kurie galėtų patvirtinti šių žinių tikslumą, yra mažai, ir jie gana migloti. Manoma, kad jis buvo kilmingos šeimos palikuonis, jaunystėje gavo puikų išsilavinimą, vėliau gyveno Chou sostinėje, kur dirbo rūmų archyvo saugotoju. Regėdamas valstybės smukimą, jis atsisakė valstybinės karjeros ir, pasirinkęs vienišo atsiskyrėlio dalią, išvyko į Vakarų Kiniją. Pasakojama, kad prie pasienio užkardos jis viršininko prašymu parašė dviejų dalių knygą iš 5000 žodžių apie dao ir de ir, palikęs ją saugoti, išvyko nežinoma kryptimi.
Laozi priskiriamas kūrinys paprastai vadinamas Laozi , tačiau jis turi dar ir kitą pavadinimą - Knyga apie Dao ir De (Dao De Jing). Tai žymus senovės kinų filosofijos veikalas, kuriame išdėstytos idėjos jau iš pat pradžių skyrėsi nuo visų Qin epochos gyvenusių filosofų mokymo. Vėliau jos buvo išplėtotos ir tapo galingos mokyklos, susiformavusios kaip atsvara konfucionizmui, pagrindu. Nors tekstas yra tik iš penkių tūkstančių ženklų, jis išsiskiria savita ir gilia mintimi, didele įtaiga, tiksliais pastebėjimais, poetiška kalba. Veikalas susideda iš aštuoniasdešimt vieno skyriaus ir yra skirstomas į dvi dalis. Pirmajai daliai priskiriami pirmieji trisdešimt septyni skyriai, antrajai- likę keturiasdešimt keturi. Tekste grakščia kalba dėstomas Laozi požiūris į Visatą, žmogaus gyvenimą, visuomeninius ir politinius santykius. Pasakojimą koncentruodamas apie pagrindinę kategoriją, pavadintą Dao, Laozi aiškina kosmoso atsiradimą, pasaulio egzistavimo mechanizmą, daiktų bei reiškinių dėsnius, žmonių visuomenėje glūdinčius prieštaravimus ir jų sprendimų būdus. Jo mintys tvirtos logikos ir nuostabios poetinės galios.
Laozi Dao sąvoka vartojama trimis atvejais:
  1. Dao - visko, kas egzistuoja Visatoje, gimimo ir mirimo šaltinis
  2. Dao reiškia gamtoje veikiantį dėsnį
  3. Dao žymi visuomenę reguliuojančią normą ir įstatymą
Dvi pastarosios Dao sąvokos daugelyje iki Qin epochos parašytų darbų. Tai buvo plačiai paplitęs veikalas to meto mąstytojų veikaluose. Tačiau niekada anksčiau Dao nebuvo pavadintas Visatos ištakomis. Šia prasme jis tapo Laozi filosofijos savastimi ir ištakomis. Visa Laozi pasaulėžiūros sistema išsirutuliojo iš tokio Dao supratimo. Filosofas manė, kad, prieš atsirandant dangui ir žemei, gyviems ir negyviems daiktams, už laiko ir erdvės ribų egzistavo viena antjutiminė substancija ir ta substancija buvo Dao. Jos egzistencija ir yra tikra, neginčytina ir absoliuti, tačiau Dao kartu yra beformė, begarsė ir nepažini būtis. „Žiūri į jį, bet nematai“, „klausaisi, bet neišgirsti jo“, „sieki jo, bet neužčiuopi“,. Jis blankus ir miglotas, esantis ir nesantis. Tai kažkas anapus mūsų patyrimo ribų, mūsų juslės negali jo užfiksuoti ir identifikuoti. Todėl neįmanoma jo apibūdinti mums suprantamomis kalbinėmis priemonėmis ar sužinoti jo vardą. Dao jis pavadintas tik sąlygiškai. Tuo tarpu visi materialiojo pasaulio daiktai ir reiškiniai yra įvardijami jau vien dėl to, kad turi pavadinimus, jie savaime turi ir savo egzistencijos ribas, savo pradžią ir pabaigą. Jie nuolatos juda viena ar kita linkme. Dao, priešngai, negimsta ir nemiršta, nesiplečia ir nesitraukia. Tiesa, jis juda, bet jo judėjima yra tolygus ir nekintantis. Taigi, neįmanoma jo nei pavaizduoti, nei pavadinti.
Laozi teigia, kad viskas kosmose atsirado iš Dao. Kol Dao iš nepažinaus chaoso transformavosi į pažinią realybę, jis laipsniškai dalijosi į materialius kūnus. Taip iš pradžių radosi dangus ir žemė, o paskui ir visos kitos esybės (įskaitant ir žmones), kurios nepaliaujamai tarpo, dauginosi ir klestėjo. Tai rodo, kad Dao, kuris yra „dangaus ir žemės pradžių pradžia“ bei „visko esamo ištakos“ turi neišeikvojamą kūrybos energiją. Apskritai Laozi idėjos apie Dao bendrame tų laikų filosofiniame kontekste skambėjo revoliucingai. Laozi leido sau pasaulį įsivaizduoti visai kitaip, nei buvo įprasta. Paneigęs dieviškumo teorijas, pasaulio gimdytoju jis paskelbė Dao. Dangus jam tebuvo skliautas virš galvos, o žemė - laukų plotai. Dao taip pat nebuvo nei dvasia, nei dievybė, o tik antjutiminė substancija, išnešiojusi visą materialųjį pasaulį ir įkvėpusi jam gyvybę, nesibaigianti ir neišsemiama. Paskutinis bet kokio metafizinio mokymo etapas yra yra abstrakčios idėjos pritaikymas žmogaus gyvenimo ir visuomeninės realybės plotmėje. Ieškantys kosminio prado galiausiai tikisi rasti socialinių ir egzistencinių problemų paaiškinimą. Daiktų ir reiškinių įvairovėje, jų kitime ir raidos posūkiuose stengiamasi įžvelgti vieną bendrą dėsnį ir būties pagrindą. Laozi filosofija turi tą patį tikslą. Sugalvojęs Dao, esantį anapus erdvės ir laiko, Laozi stengiasi pasiūlyti tobulą šio pasaulio visuomenės modelį ir įrodyti jo racionalumą. Žmogaus dvasinio gyvenimo atramą jis mato jo sąmonės susiliejime su Visatos dvasia, sutekiančiame begalybės ir amžinumo pojūtį.
Pagal Laozi Dao yra chaotiškas ir nesusiformavęs, jam būdinga beaitrė tuštuma ir ramybė. Jo esmė yra „neveikimas“, ir tai reišia, kad Dao egzistavimas yra savaiminis procesas,paklūstantis prigimties dėsniams. Jo santykis su visomis esybėmis pagrįstas natūralumu. Jis viską palieka gamtos valiai, nei sąmoningai, nei emociškai nepakreipdamas įvykių kokia nors linkme. „Žmogus valdomas žemės, žemė valdoma dangaus, dangus valdomas Dao, Dao valdomas patsai savęs“. Tai reiškia, kad žmogus egzistuoja, kaip egzistuoja žemė, žemė egzistuoja, kaip dangus, dangus - kaip Dao, o Dao egzistuoja toks, koks jis yra, koks visada buvo. Iš to kyla klausimas, kokia yra tikroji žmogaus prigimtis. Laozi manė, kad natūrali žmogaus būsena yra „žinojimo ir norų“ neturėjimas, gležnumas ir taikumas, panašus į ką tik gimusio kūdikio paprastą ir naivų būdą. Filosofas manė, kad visuomenės progresas sukelia liguistą šlovės ir valdžios troškimą. Tai pažeidžia žmogaus esmę, sunaikina jo tikruosius jausmus. Laozi propaguojama beaistrė ramybė, nekovingas nuolaidumas neturi nieko bendra su pasyvumu ar žemiškojo gyvenimo atsisakymu, savanorišku nuopoliu ar savęs išsižadėjimu. Išanalizavęs daiktų ir reiškinių pobūdį, jis tiesiog nurodo išmintingiausią problemų sprendimą, kadangi „ramus yra viršesnis už nerimastingą“, „švelnus ir silpnas įveikia kietą ir galingą“ ( vandens lašai pratašo akmenį, šimtai upių pripildo jūrą), kadangi tik nekovojantis gali iškovoti tikrą sėkmę. Bailus negalėtų būti „švelnus ir silpnas“. Tai įmanoma tik tiems, kurie yra perpratę gyvenimo esmę ir pasiekę išminies viršūnę t. y. esti vienybėje su Dao. „Neveikimas“ yra viena svarbiausių Laozi mokymo sąvokų. Laozi dialektinis mokymas labai įtaigus. Iki jo Kinijos filosofijoje nebuvo mąstytojo, kuris su tokiu užmoju ir giluma būtų nagrinėjęs daiktų ir reiškinių judėjimo bei kitimo dėsnius. Laozi manė, kad visi reiškiniai pasaulyje atsiranda iš priešybių susidūrimo. Jei nebūtų tarpusavio prieštaravimų, esybės Visatoje negalėtų egzistuoti. „Tad būti ir nebūti gimsta vienas iš kito, sunku ir lengva kuria vienas kitą, ilga ir trumpa įkūnija kits kitą, aukšta traukia žemą, ir žema- tai, kas aukšta, instrumento garsas ir žmogaus balsas jungiasi darnon, paklūsta vienas kitam prieš ir po“. Jegu žemėje nebūtų nieko bjauraus, tai nebūtų ir to, ką galėtume pavadinti gražiu. Reiškinys egzistuoja tol, kolegzistuoja jam priešingas reiškinys, - tokia yra pagrindinė jo gyvavimo sąlyga.
Toliau plėtojama mintis, kad kitimo ir raidos procesai gamtoje vyksta dėl daiktų ir reiškinių virtimo savo priešybėmis. Dvi priešingos pusės dažnai susikeičia vietomis. Tarkime laimė ir nelaimė yra vienas kitam prieštaraujantys dalykai, bet kaip tik dėl to jie gali virsti vienas kitu. Žmogų ištikusioje bėdoje, galbūt, slypi jo sėkmė, o netramdomą džiūgavimą paprastai lydi kančių ir sunkumų virtinė. „Nelaimė, - prie jos šliejasi laimė; laimė, - už jos tūno nelaimė“. Daiktų ir reiškinių logika yra tokia, kad pasiekę kraštutinę ribą jie pasuka atgal. Laozi manymu, daiktų ir reiškinių raida bei judėjimas yra ciklais pasikartojantis procesas. Be paliovos atsirandantys daiktai galiausiai sugrįžta prie savo ištakų. Šis grįžtamasis judėjimas būdingas ir pačiam Dao: „jis nuolat kely ir niekada nestabtelės atokvėpio“. Ta pradinė visų būsena yra „tuštuma ir rimtis“. Tuščias ir ramus pirmiausia yra Dao, todėl tokia būsena pati natūraliausia. Po to, kai Dao sukuria visas esybes, jos nepaliauja keistis ir judėti. Vis labiau jos tolsta nuo Dao, įsiveldamos į begales nerimstančių konfliktų. Toldamos nuo Dao, jos kartu tolsta nuo beaistrės Dao ramybės ir pagaliau nuo savosios prigimties. Todėl tik grįžus prie savo šaknų galima išsaugoti „tuštumą ir ramybę“, sugyventi santarvėje su savo prigimtimi, atsiriboti nuo gyvenimo šurmulio ir įveikti konfliktus.
Laozi pasekėjas Zhuangzi(apie 319-286m.pr. Kr.)- vienas reikšmingiausių kinų klasikinės filosofijos atstovų, padariusių milžinišką poveikį tolesnės kinų estetinės minties ir meno raidai. Dėl didžiulio Zhuangzi idėjų autoriteto daosizmas greta konfucionizmo tampa vyraujančia senovės Kinijos intuityviosios pakraipos filosofijos ir estetikos kryptimi. Manoma, kad jaunystėje filosofas mokėsi konfucionistinės pakraipos mokykloje, vėliau ėjo neaukšto valdininko pareigas. Vengdamas gyvenimo šurmulio, Zhuangzi pasišalina nuo valstybės tarnybos ir pasirenka nepriklausomo filosofo gyvenimą. Jis vienas pirmųjų kinų mąstytojų nusišalinusių nuo aktyvios socialinės ir politinės veiklos ir savo asmeniniu gyvenimusiekusių įtvirtinti daosistinius idealus- atsiriboti nuo išorinio pasaulio ir siekti dvasinio tobulėjimo.
Šiam kinų mąstytojui priskirtame veikale paniekinamai kalbama apie skrupulingą Konfucijaus moralės teoriją. Zhuangzi mėgina sugriauti klaidingus žmonių įsitikinimus, parodydamas patirties ir vertybių reliatyvumą. Garsus jo pavyzdys yra „Drugelio sapnas“. Kartą Zhuangzi sapnavo kad jis drugelis, sparneliais mojuojantis drugelis, kuris plasnoja kur jam patinka ir nieko nežino apie Zhuangzi. Staiga jis nubudo ir vėl tapo Zhuangzi. Jis nebesusigaudė, ar jis sapnavo, kad yra drugelis, ar drugelis sapnavo, kad yra Zhuangzi. Tačiau aišku, kad Zhuangzi nėra drugelis, o drugelis nėra Zhuangzi. Tai ir yra Dao. Taip pat filosofas parodo kalbos ribas. Jis teigia, kad Dao įmanoma paaiškinti tik paradoksais, pačiomis save panaikinančiomis formuluotėmis, mistiniu būdu, aprašomais vaizdiniais.
Daosizmas- intuityvistinė ir iracionalistinės orientacijos estetinė teorija. Jo erdvėje skleidžiasi kinų filosofija, estetika, menas.

Menas
Daosinė meno tradicija aukštino natūralumą, spontaniškumą ir estetinį intuityvumą. Aukščiausia meno kūrinio vertė estetinėse daosizmo( Laozi, Zhuangzi) teorijose siejama ne su išorine forma, o su tam tikrų dvasinių savybių visuma ir natūralios gamtos grožio kontempliacija. Dėl to itin reikšminga dvasios(shen) kategorija, kuri apibūdinamos reikšmingiausios meno kūrinių savybės, ir, kita vertus, atsainus daosistų požiūris į įvairias puošnias, turtingas, efektingas, ryškias išorinio grožio formas. Tikrosios esmės pažinimas daosizme siejamas su slėpingumo ar neišsakytos gelmės (hsuan) kategorija. Joje slypi užuomina apie principinį didžiosios pirmapradės tuštumos, visų faktų ir reiškinių promotinos neišsakomumą.
Daosistai pirmieji kinų civilizacijos istorijoje pradeda plėtoti aukščiausio grožio neišsakomumo idėją, prabyla apie antrojo plano estetiką, beformes formas, neregimas spalvas, aukščiausią negirdimą muziką ir poeziją. Meninė daoizmo tradicija rėmėsi Laozi ir Zhuangzi mintimis apie neišsakymo ir tylos reikšmingumą. Ši neišsakytos gelmės, estetinės užuominos arba non finito, koncepcija tiesigiai siejosi su daosistų įsitikinimu, kad po visų regimybės formų skraiste slypi didžioji pirmapradė tuštuma, tai yra iš esmės žodžiais, garsais, formomis nenusakomas pradas, prie kurio esmės suvokimo galima priartėti tik užuominos forma. Dėl to daosistinės estetikos veikiama kinų tapyba išryškina neužpildytos paveikslo erdvės reikšmingumą, atsiranda intervalas, pauzė, tyla muzikoje, poezijoje, teatre. Daosistai, remdamiesi Laozi ir Zhuangzi idėjomis, teigė, kad begarsė tobula ir giliamintė dao muzika nustelbia girdimą muziką, kurios garsai trukdo išgirsti Dao muzikos skambėjimą.
Daosistinė pasaulėžiūra kinų kultūroje formuoja dailininko atsiskyrėlio, sąmoningai atsiribojusio nuo išorinio pasaulio ir grįžusio į natūralų gamtos prieglobstį, idealą. Gamta dailininkui- visa aprėpiančios būties dėsnių, Dao šifras, į kurį jam reikia įsiklausyti, norint pajusti vidinį gamtos ritmą. Viskas gamtoje yra vertinga, kupina didžios paprastumo poezijos, todėl kinų menininkas įdėmiai studijuoja gamtos reiškinius, stengiasi suvokti jų esmę. Kinų pezažinės tapybos vaizdinių sistema turi metaforinę prasmę, ją sukuria meninko atmintis, siekianti panaudoti artefakto teikiamas galimybes. Dailininkai, kurdami peizažą, tapo ne realią, o idealią tikrovę.

Gamta
Daosistai plėtoja mikro- ir makrokosmoso vienybės idėjas aiškina, kad žmogus yra įtrauktas į gamtos ir kosminių stichijų srautą. Daosizmo sekėjui yra būdingas atvirumas, siekimas išgyventi pirmapradį žmogaus ir jį supančio pasaulio bendrumą, suvokti esminius gamtos dėsnius, peržengti įprastines asmeninės patirties ribas, pagrįsti kasdienės gamtos ir nuolat besikeičiančių metų sezonų grožį. Daugelio mokslininkų nuomone, kaip tik Laozi ir Zhuangzi tekstuose visapusiškai išplėtota perspektyviausia žmogaus ir gamtos harmoningo sugyvenimo konsepcija. Joje iškeltas žmogaus idealas įsiklauso į slėpingą būties kosminių sfwrų muziką, išgyvena ir suvokia savo tapatumą spontaniškai atsiskleidžiantiems Visatos dėsniams. Daosizmo šalininkas, suvokęs gamtos dėsnius, nieko nedaro prievarta, veikia neveikdamas, laisvai, natūraliai jaučia būties pilnatvę ir džiaugsmą. Toks žmogus randa save gamtos prieglobstyje ir pasirenka atsiskyrimą nuo išorinio pasaulio. Tačiau toks atsiskyrėlis gali puikiausiai veikti ir socialinėje aplinkoje. Kinų intelektualai, rafinuoti tapytojai ir poetai, net užimdami aukščiausius valstybės postus, nuolatos mąsto apie pasitraukimą į gamtą. Subtiliai asmenybei tai padeda atitrūkti nuo smulkių kasdienybės rūpesčių ir patirti būties visuotinumą.
Harmoningą gamtos grožį daosistai suvokia kaip neprilygstamą idealą, absoliutaus grožio proidėją. Todėl žmogus ar bet koks objektas yra gražus tiek, kiek jis atitinka pirmapradį gamtos grožį. Daugelis didžiųjų kinų menininkų, įkvėpti daosizmo idealų, kriziniu metu atsisakydavo senų kūrybos principų, praeities laurų, mesdavo karjerą ir pasitraukdavo į gamtą. Tiesioginis ryšys su gamta neretai padėdavo jiems pasiekti įstabių dvasinių ir kūrybinių aukštumų.
Daosizmas yra savita gyvenimo, kūrybos, estetinio pasaulio suvokimo filosofija, kultūrinės tradicijos interpretacija. Daosizmas į senovės kinų pasaulėžiūrą įnešė nemažai skepticizmo, privertė susimąstyti ir kitų srovių atstovus.

Puslapis atnaujintas 2017.07.27